Vilkės pienas

Kažkodėl žynys ėmė verkti. Raudojo kaip mažas vaikas. Tačiau netrukus susivaldė. 

Kraujo upė 

Keršto plienas 

Juodoji gulbė 

Vilkės pienas 

Regėtojas užvertė galvą ir dar pridėjo:

– Viskas bus. Viskas bus.

– Kas bus? Ar aš valdysiu? – netekęs kantrybės riktelėjo Ruklys.

 Žynio akys grįžo ten, kur turėjo būti. Žvilgsnį jis nukreipė į išklibusias dienos šviesą praleidžiančias duris. 

– Jis žino. Keršto plienas viską žino! Jis toli, bet jis viską žino!

Po karaliaus Mindaugo žūties Lietuvoje verda vidaus karas. Bohemijos karaliaus Otakaro remiamas karalaitis Ruklys ir pagoniškos opozicijos iškeltas karalaitis Rupeikis kaunasi dėl tėvo sosto ir karūnos. Į šią kovą įsitraukia ir Livonijos ordinas, totorių remiamas Haličas, savo žaidimą žaidžia vienuolystę palikęs Mindaugo sūnus Vaišvilkas ir sūnėnas Tautvilas. Kovoje dėl imperatoriaus sosto krikščioniškos Europos galingųjų interesai taip pat neaplenkia Lietuvos. Lemiamas mūšis čia pat ir nežinia, ar pasiekusieji pergalę jausis laimingi.

„Karūnos švytuoklė III. Vilkės pienas“